Author Archives: admin

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės, LMC parengtą straipsnį „Ką liaudies daina pasakoja apie šeimą?“ (interviu su dr. Brone Stundžiene). Jį kviečiame perskaityti: Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Lietuvių liaudies dainose žodis šeima minimas retai, bet iš tikrųjų šeimos bei giminystės tema – labai svarbi. Seniausiojo liaudies dainų sluoksnio – su atpažįstamais XVI–XVIII a. gyvenimo faktais ir pasaulėjauta – pasakojimą apie šeimą dažnai tenka atkurti iš mitiniu-ritualiniu pasaulio supratimu grįsto simbolinio dainos kalbėjimo, kurio užmarštin nunirusias prasmes dabartinėms kartoms jau reikia specialiai aiškintis bei „šifruotis“…

Lopšinių, žaidinimų bei kėkavimų, gyvūnijos apdainavimų ir kitų paprastučių dainelių turinys ir forma, kaip skelbia tyrėjai, buvo pritaikytos, atitiko vaiko vaizduotę ir suvokimo galias. Mokėta į tai atsižvelgti. Nūnai dar prisimenamas pasakymas „nuo lopšio buvau dainų augintas“ nėra tuščia frazė. Šiandien mes čia jau linkę įžiūrėti vien vargo foną ar šiaip naivią patirtį, nebepastebėdami svarbesnių dalykų – ankstesnių vaikus auginusių kartų gebėjimo rasti laiko bendrauti su vaikais, jiems ir su jais dainuoti, žaisti. Gyvu balsu, jausmu ir judesiu.

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės, LMC parengtą straipsnį „Kaip pasirinkti sutuoktinį: XVIII a. įžvalgos ir patarimai“ (interviu su Gintare Džiaugyte, Vilniaus universiteto absolvente, apgynusia magistro darbą apie katalikiškos santuokos sudarymą XVII a. II pusėje – XVIII a. Vilniuje). Jį kviečiame perskaityti: Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Šiandien beveik kiekviename didesniame interneto dienraštyje rasime skyrelį, skirtą šeimai ir tarpusavio santykiams. Ten galime pasisemti naudingų žinių ar net pasidalinti patirtimi. O kokius tekstus skaitė mūsų protėviai, gyvenę XVIII amžiuje? Kokius idealus ir vertybes jie puoselėjo?

Sutuoktinių santykiams skirtų publicistinių tekstų randame jau XVI a. II pusėje. Unikalesnis – pačioje XVIII a. pabaigoje Vilniuje išleistas Karkažiškių klebono Juozapo Legavičiaus Šeiminio gyvenimo vadovas. Tiesa, to meto Vakarų Europoje ar net Lenkijos Karalystėje tokie vadovai – gana įprastas žanras.

J. Legavičius itin daug dėmesio skiria sutuoktinio pasirinkimui. Autorius akcentuoja tuos pačius žingsnius, kaip ir kiti jo amžininkai: norint gauti gerą partnerį ir sukurti laimingą šeimą, reikia melstis ir prašyti ne tik Dievo užtarimo, bet ir išmintingų, dievobaimingų žmonių, Dievo tarnų, tėvų, giminaičių ir bičiulių patarimo. Be to, svarbu tinkamai paruošti savo dvasią ir protą. J. Legavičius rekomendavo iki santuokos viską vienam apie kitą išsiaiškinti.

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės, LMC parengtą straipsnį „Ko trokšta herojai?“ (interviu su humanitarinių mokslų daktare, profesore, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūros studijų ir etnologijos katedros dėstytoja Gražina Kazlauskiene). Jį kviečiame perskaityti: Bernardinai.lt ir 15min.lt. Antrąją dalį skaitykite: Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Pačia plačiausia prasme, siekia to, ko ir mes, – laimės. Daugybė pasakų baigiasi formule „ir laimingai gyveno“. O ko reikia laimingam gyvenimui? Tai atskleidžia herojaus veiklos tikslai.

Esminiai tikslai, kaip matome, susiję su šeima – tai siekis ją sukurti ar pastangos išsaugoti. Šeima stebuklinėse pasakose – pati didžiausia vertybė.

Visų pirma pasakos veikėjai suvokiami kaip šeimos (ar giminės) nariai. Prisiminkime, kaip jie įvardijami: tėvas, motina, sūnus, duktė, brolis, sesuo, vyras, žmona.

Kaip pradedama pasaka? Ogi šeiminės padėties nusakymu: „Buvo karalius, turėjo tris dukteris ir sūnų“ ar „Kitąkart gyveno seni žmonės, vyras su žmona. Gyveno lūšnelėj, turėjo vieną sūnų“. Vystantis pasakos veiksmui, herojaus gyvenimo kelias išveda jį iš šeimos rėmais apribotos erdvės į svetimą. Ten, patyręs daug išbandymų, įrodo esąs pranašesnis už kitus. Paskutinis kelionės taškas – ir vėl šeima: vienos pasakos baigiasi vestuvėmis, kitos – išskirtų sutuoktinių susitikimu, trečios – prapuolusių vaikų grįžimu pas tėvus.

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės, LMC parengtą straipsnį „Ar santuokai užtenka dviejų?“ (interviu su etnologu Aleksandru Žarskumi). Jį kviečiame perskaityti: Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Net kalbėdami apie santuoką ar lyčių santykius, neretai nukrypstame į smulkmenas ir pamirštame tai, kas svarbiausia. Detalės ir formos yra laikinos ir keičiasi, o esmė – pastovi.

Vydūnas teigė, kad bet kokios visuomenės, tautos ar kultūros pagrindas yra santykiai tarp gimčių. Pagalvokime patys: juk visuomenės ateitis – vaikai – tiesiogiai priklauso nuo šių santykių.

Nėra vaikų, nėra nei visuomenės, nei kultūros. Deja, pritrūkus išminties, šie santykiai ne tik pamažu lėkštėja, bet dar ir stumiami degradacijos pusėn.

Taisyklė labai paprasta: mylėtis galima tik su vienu ar viena, o mylėti – kiek pajėgi!

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.