Liaudies išmintis mus moko – nepjauk šakos, ant kurios sėdi. Deja, mums tai nė motais! Apie ką kalbu? Apie šeimą Lietuvoje, apie šeimos politiką ir politikus. Suvokiu, kad ne veltui esame šeimą įvardiję mūsų visuomenės ir valstybės pagrindu ir Konstitucijoje tai įtvirtinę. Tačiau pasižvalgiusi aplinkui matau, kad viskas daroma šeimai susilpninti. Sakysite, yra gerų pavyzdžių. O taip, žinoma, išimčių yra. Puiku, tačiau turėtų būti atvirkščiai – išimtimis turėtų būti ne šeimos stiprinimo, o jos silpninimo atvejai.
Greitas žvilgsnis į praėjusius metus iš atminties iškelia porą esminių dalykų. Jau minėjau Konstituciją, prisimenu tebevykstantį jos pataisos dėl šeimos sąvokos svarstymo Seime vilkinimą. Ne kartą viešai apie tai kalbėjau, kreipiausi ir į Seimo narius. Man šis procesas kalba apie teisininkų ir valdininkų nenorą, o gal net negebėjimą matyti, mąstyti plačiau. Drąsiai tai tvirtinu, nes per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį šeima buvo „pritaikoma“ prie sprendžiamų klausimų, t.y. šeima buvo pavadinama tai, kam buvo skiriamas teisės aktas. Gal taip gražiau? Gal teisės aktų rengėjai pajusdavo moralinį pasitenkinimą – juk rūpinasi šeima! Tačiau tikro rūpesčio šeimos nepajusdavo ir iki šiol mažai jaučia, nes tikroji šeima „pasimetė“. Šiuo metu turime apie 30 įvairiuose teisės aktuose įtvirtintų šeimos apibrėžimų. Taigi, formaliai galima tvirtinti, kad šeima yra labai rūpinamasi, jai skirta tokia daugybė dokumentų! Neapsigaukite, jei pabandytumėte surasti, kas skirta būtent šeimai, o ne bet kuriam, kuris skursta, serga, turi negalią, prarado darbą, kuria verslą, mokosi ir t. t., sunkiai tai pavyktų. Mūsų valstybėje priimami sprendimai vis dar nevertinami per poveikio šeimai prizmę, tad ir nesistengiama kurti priemonių, kurios iš esmės pagerintų šeimų padėtį.
Kitas svarbus dalykas – požiūris į šeimą, tėvus. Žmonės, tapę tėvais, sprendimus priimančiųjų akimis „tampa“ neatsakingais, negebančiais teisingai pasirinkti, todėl valdžia turi viską nuspręsti, sureglamentuoti ir būtent šia linkme einama, kai valstybė plečia savo kontrolę, taikydama nepamatuojamus kriterijus. Tokiu būdu nebelieka demokratijai labai svarbių dalykų: teisės rinktis, teisės gyventi pagal įsitikinimus, teisės ugdyti vaikus pagal įsitikinimus (religijos laisvė), atsakomybės už savo šeimos gerovę, už vaikų gyvenimą ir ateitį, subsidiarumo ir pan. Labai konkretūs pavyzdžiai – privalomo skiepijimo, privalomo priešmokyklinio ugdymo klausimai, kai „nepaklusnius“ tėvus norima bausti ir grasinama vaikų atėmimu. Tai ir vadinamųjų jaunimui palankių paslaugų, kurių tarpe ir aborto galimybė be tėvų žinios, stūmimas prieš tėvų valią. Tai ir vaiko teisių apsaugos klausimai, kai siekiama tėvams nurodinėti, o ne padėti. Sąrašą, tikėtina, galima būtų tęsti. Ko siekiama prievartiniais sprendimais, gąsdinimu? Kodėl institucijos neatsiliepia į šeimoms atstovaujančių organizacijų kvietimus diskutuoti, išsiaiškinti, siekti sutarimo, kompromiso, kalbėtis argumentuojant? Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet ar esame laisvi? Ar visais lygmenimis mokame ta laisve naudotis? Pajuokausiu apie tai, kas vyksta, nors realiai man ši situacija nejuokinga – visos šeimos turi gyventi pagal vieną formatą, jokių pasirinkimų, nebent specialistai nustatė kitaip. Kažkur tai girdėta?
Ką 2015-ieji metai atnešė Lietuvos šeimoms? Apie tai portale Bernardinai.lt dviejų dalių straipsnyje „Ką 2015-ieji atnešė (ar neatnešė) Lietuvos šeimoms (I)“ ir „Ką 2015-ieji atnešė (ar neatnešė) Lietuvos šeimoms (II)“ dalijasi įvairų Lietuvos organizacijų bei iniciatyvų, vienijančių tėvus ar dirbančių šeimos labui, atstovai – Lietuvos šeimos centro vadovė Dalia Lukėnienė, Šeimos instituto vadovė Jolanta Ramonienė, Gausių šeimų asociacijos vadovė Angelė Kostogrizienė, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas ir tarybos narys Kęstutis Mikolajūnas, Aktyvių mamų sambūrio valdybos narė bei atstovė vešiesiems ryšiams Rasa Žemaitė, Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ – vadovė Dana Migaliova.
Turime akivaizdžią problemą: dokumentuose įtvirtinus, kad šeima yra mūsų visuomenės ir valstybės pamatas, o valdžia, sutelkusi visus bendradarbiavimui, turi sudaryti palankias sąlygas šeimai būti stipria, kryptingai ir nuosekliai to nesiekiant realybėje pavirto priešingu rezultatu – valdžia pasijuto valstybės pagrindu, o šeima jai tapo našta, problema! Taigi, Lietuvoje turime aukštyn kojom apvirtusią situaciją!