Straipsniai

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės, LMC parengtą straipsnį „Ar santuokai užtenka dviejų?“ (interviu su etnologu Aleksandru Žarskumi). Jį kviečiame perskaityti: Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Net kalbėdami apie santuoką ar lyčių santykius, neretai nukrypstame į smulkmenas ir pamirštame tai, kas svarbiausia. Detalės ir formos yra laikinos ir keičiasi, o esmė – pastovi.

Vydūnas teigė, kad bet kokios visuomenės, tautos ar kultūros pagrindas yra santykiai tarp gimčių. Pagalvokime patys: juk visuomenės ateitis – vaikai – tiesiogiai priklauso nuo šių santykių.

Nėra vaikų, nėra nei visuomenės, nei kultūros. Deja, pritrūkus išminties, šie santykiai ne tik pamažu lėkštėja, bet dar ir stumiami degradacijos pusėn.

Taisyklė labai paprasta: mylėtis galima tik su vienu ar viena, o mylėti – kiek pajėgi!

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės, LMC parengtą straipsnį „Ar jaunimui svarbios šeimos šventės?“ (interviu su dr. Rasa Paukštyte-Šakniene). Jį kviečiame perskaityti: Jaunimogidas.lt, Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Vienas pagrindinių mūsų poreikių – jausti, kad esi reikalingas, mylimas, priklausai savo šeimai. Puiki proga patenkinti šį poreikį – kartu minėti svarbius šeimos gyvenimo įvykius. O gal pats šeimos narių bendrystės troškimas svarbesnis už norą paminėti konkrečią šventę ar iškilmę?

Kaip ypatingą šventės bruožą jaunuoliai išskiria buvimą kartu, artimą bendravimą, papročių ir tradicijų laikymąsi. Viena pateikėja teigė, kad „šventės metu sustipriname šeimos santykius“. Buvimas kartu suvienija šeimą, suteikia saugumo jausmą.

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės, LMC parengtą straipsnį „Nežiūrėkit šulnin, ba maumas intrauks!“ (interviu su Vita Džekčioriūte-Medeišiene). Jį kviečiame perskaityti: Jaunimogidas.lt, Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Tradicinių lietuvių vaikų gąsdinimų užrašymai siekia XIX a. II pusę. Be to, net vėlesnė medžiaga, fiksuota XX a., puikiai atspindi XIX a. realijas. Vaikų gąsdinimai anuomet buvo kasdienė praktika ir niekas nesvarstė apie ilgalaikes jų pasekmes ar galimą žalą. Kita vertus, juose puikiai juntama lietuvių pasaulėvoka ir auklėjimo principai.

Šiandien vaikų auklėjimas jau kitoks: verčiau bandoma perspėti, papasakoti apie netinkamo elgesio pasekmes, o ne dirbtinai sukelta baime priversti vaiką priimti tėvų pageidaujamus sprendimus.

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės, LMC parengtą straipsnį „Anksti kėlęs, jaunas vedęs nesigailėsi“ (interviu su Giedre Bufiene). Jį kviečiame perskaityti: Jaunimogidas.lt, Bernardinai.lt ir 15min.lt. Antroji interviu dalis publikuojama Jaunimogidas.lt, Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Lietuvių patarlės vadovaujasi blaivia nuovoka ir sveiku protu, todėl primygtinai ragina neišsišokti, visur laikytis saiko. Lietuvių ir kitų Europos tautų patarles daugiausia kūrė žemdirbiai valstiečiai. Sunkios, dažnai atšiaurios gyvenimo sąlygos suformavo atsargų santykį su aplinka, ryškų polinkį į kritiškumą ar net skepticizmą.

Sakoma, kad nesvarbu, kokį sprendimą priimsi – vis tiek gailėsiesi. Prisiminkime gerai žinomą posakį Bėda vedus, bėda nevedus, arba kitą – Nesiženijęs nebūsi, apsiženijęs pražūsi. Čia ir atsiskleidžia didžioji dilema: vieni vargai spaus nevedus, kiti užklups susituokus.

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės parengtą straipsnį „Rūtos simbolinės prasmės mūsų tradicinėje kultūroje ir šeimos gyvenime“ (interviu su dr. Jurga Sadauskiene). Jį kviečiame perskaityti: Jaunimogidas.lt, Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Rūta – neatsiejamas mūsų folkloro, piršlybų, mergvakarių ir vestuvių simbolis, neretai vienaip ar kitaip vis dar dalyvaujantis tuoktuvių apeigose… Nors rūta šalyje auginama palyginti neseniai, iš visų gėlių liaudies dainose minima dažniausiai ir yra viena populiariausių XX a. poezijoje. Tad kas gi lėmė tokį augalo prisijaukinimą ir išaukštinimą?

Kaip rūta tapo mergelės sinonimu, kodėl lietuviai taip vertina skaistą ir kodėl rūtos simbolikos spektras apima tokį platų reikšmių diapazoną?

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės parengtą straipsnį „Alaus nuliejimas bundančiai Žemei“ (interviu su habilituota humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiąja mokslo darbuotoja Nijole Laurinkiene). Jį kviečiame perskaityti: Jaunimogidas.lt, Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Žmonės nuo senų laikų kėlė klausimą, kur glūdi gamtos paslaptis, kas lemia grūdo augimą, kodėl pavasarį ima stiebtis želmenėliai. Gal žemėje slypi mistinė jėga, skatinanti augimą? Ši didžiulė galia buvo suteikta Žemynai. Ji – lietuvių žemės deivė, valdanti visus jos klodus: ne tik regimąsias, bet ir vidines jos galias.

Ir savo gyvenamoje aplinkoje, ir gamtos sferoje žmonės įžvelgdavo panašios socialinės struktūros atspindžius. Jei aš turiu tėvą ir motiną, taip turi būti ir danguje!

Dar XX a. buvo išlikęs paprotys bučiuoti šventa laikyta žemę. Pagarbiai priklaupdavo ir pabučiuodavo tiek sėjėjai, tiek jaunoji, palikdama tėvų namus, tiek keliauninkai, išvykdami ar parvykdami į gimtinę.

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.