Alaus nuliejimas bundančiai Žemei

Skaitytojams siūlome Aistės Vareikytės parengtą straipsnį „Alaus nuliejimas bundančiai Žemei“ (interviu su habilituota humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiąja mokslo darbuotoja Nijole Laurinkiene). Jį kviečiame perskaityti: Jaunimogidas.lt, Bernardinai.lt ir 15min.lt.

Žmonės nuo senų laikų kėlė klausimą, kur glūdi gamtos paslaptis, kas lemia grūdo augimą, kodėl pavasarį ima stiebtis želmenėliai. Gal žemėje slypi mistinė jėga, skatinanti augimą? Ši didžiulė galia buvo suteikta Žemynai. Ji – lietuvių žemės deivė, valdanti visus jos klodus: ne tik regimąsias, bet ir vidines jos galias.

Ir savo gyvenamoje aplinkoje, ir gamtos sferoje žmonės įžvelgdavo panašios socialinės struktūros atspindžius. Jei aš turiu tėvą ir motiną, taip turi būti ir danguje!

Dar XX a. buvo išlikęs paprotys bučiuoti šventa laikyta žemę. Pagarbiai priklaupdavo ir pabučiuodavo tiek sėjėjai, tiek jaunoji, palikdama tėvų namus, tiek keliauninkai, išvykdami ar parvykdami į gimtinę.

Šis straipsnis yra parengtas „Šeimos institutui“ bendradarbiaujant su partneriais vykdant projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.