Straipsnis „Griaunanti šeimos politika?“

Straipsnis „Griaunanti šeimos politika?“ publikuotas katalikiškame mėnraštyje šeimai „Artuma“ (2015 m. liepa-rugpjūtis)

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ numatyta, kad solidari visuomenė – susitelkusi, save gerbianti, jaučianti atsakomybę už bendrą likimą bus tuomet, kai bus „puoselėjamas kartų solidarumas, stiprinama darni šeima, kaip svarbiausia visuomenės ląstelė ir tautos išlikimo garantas, kurioje subręsta laisvas, kūrybiškas ir atsakingas žmogus“. Daugelis turbūt pagalvojote, kad visa tai puikiai žinote, tad kam dar kartoti?! O kartoti reikia, kad ne tik žinotume, bet tuo gyventume.

Prieš keletą metų daug kalbėta apie šeimą, šeimos politiką. Tuomet vyravo karštos, aštrios, pilnos prieštaravimų ir mažai argumentuotos diskusijos. Ilgainiui visuomenei jos pabodo, nes kėlė susipriešinimą, augino nepasitenkinimą. Šeimos politika prarado aktualumą, prieštaringumai nustūmė ją į užribį. Šeima savo reikšmės kiekvieno iš mūsų ir mūsų valstybės gyvenime dėl to neprarado. Tačiau viešai vis dažniau kalbant apie „visų lygybę“ ir nediskriminavimą, apie lyčių lygybę kaip pelningą investiciją ar apie partnerystės finansinę naudą, visuomenė prarado aiškų suvokimą, kuo šeima yra išskirtinė.

Akivaizdu, kad šeimos politikai formuoti ir įgyvendinti trūksta lyderių, autoritetų. Politikai nėra suinteresuoti investuoti į sudėtingą šeimos politikos sritį, kad ji būtų tikslinga, kompleksiška, nuosekli. Jiems tai rizikingas žingsnis, nes iš esmės šeimų stiprinimo įvairiomis priemonėmis rezultatai pastebimi praėjus nemažai laiko, o būtent laiko mūsų politikai turi nedaug. Jie beveik nuolatos rūpinasi rinkimais, o efektyvaus veikimo neskatinančius motyvus, kuriais vadovaudamiesi renkame savo atstovus, jau minėjau. Be to, šeimos vis dar nėra svarbios rinkėjos, kad dėl jų balso politikams būtų verta rungtis.

Visą straipsnį skaitykite čia (PDF)